Ko nereikėtų sakyti tėvams, kai labai serga jų vaikas

Tekstas ne mano. Vieni pažįstami juo pasidalino sergant jų pačių vaikui. Ir nors tekstas taikytas onkologinių susirgimų atveju, manau kuo puikiausiai tinka ir kitų rimtų ligų atveju. Nereikėtų vertinti to kaip priekaišto, natūralu, kad kažką padarom ar pasakom patys pasimetę, iš nežinojimo ir iš noro paguost,  iš geros valios. Tik, gal tegu bus kaip papildoma proga išgirst, kaip tai kartais žmogui, kuriam labai skauda girdisi… ir labiau suprast.
“Kartais žmonės pasako tokių dalykų, kurie visai nepadeda:
- „Dievas žmogui siunčia tik tokius išbandymus, kuriuos jis gali pakelti“ (kai kurie tėvai su tuo negali susitvarkyti);
- „Aš žinau, kaip tu jautiesi“ (jei jūsų vaikas nesirgo vėžiu, jūs to nežinote);
- „Tu toks(-ia) drąsus(-i), stiprus(-i)“ (tėvai nėra didvyriai, jie normalūs žmonės, besistengiantys įveikti didžiulį stresą);
- „Šiais laikais gydytojai daro neįtikėtinus ir nuostabius dalykus, kad išgelbėtų vaikus, sergančius vėžiu“ (taip, prognozė gali būti gera, bet tai, ką patiria tėvai ir vaikas, nėra taip jau nuostabu);
- „Na, visi vieną dieną mirsime“, „Tai Dievo valia“ (galbūt, bet tėvams nuo to ne lengviau);
- „Jūs dar turite daugiau vaikų“, „Ačiū Dievui, dar esate jauni, kad susilauktumėte kito vaiko“ (vaikas nepakeičiamas);
- „Praneškite, jei galėsime būti kuo nors naudingi“ (geriau pasisiūlyti padaryti ką nors konkretaus);
- lankydami ligonį, neklauskite, kada ataugs jo plaukai, nesakykite, kad jis išblyškęs ar numetė svorio;
- nesielkite taip, kad tėvams reiktų jus palaikyti (pvz., neskambinkite verkdami);
- nekalbėkite nuolat apie vėžį;
- neuždavinėkite klausimų „kas bus jei?“: „…jis negalės eiti į mokyklą?“, „…draudimas nepadengs ligoninės išlaidų?“, „…jis mirs?“ (tėvai gali susitvarkyti tik su dabartimi);
- nepasakokite apie girdėtus atvejus, kai vaikas mirė ar patyrė ilgalaikius šalutinius gydymo padarinius (geriau pasidalinkite žiniomis apie sėkmingus gydymo atvejus).

Kai tėvai netenka vaikų…

Niekada nesakykite tėvams:
- „aš žinau, kaip jūs jaučiatės“;
- „gerai, kad vaiko kančios baigėsi“;
- „ačiū Dievui, jūs dar jauni, kad galėtumėte turėti daugiau vaikų“;
- „bent jau turite dar vieną vaiką“;
- „būkite drąsūs“;
- „laikas gydo“;
- „Dievas neduoda daugiau, nei galite iškęsti“;
- „tai buvo Dievo valia“;
- „jis/ji dabar geresnėje vietoje“;
- „Dievui turbūt reikėjo dar vieno angeliuko“;
- „gerai, kad tai atsitiko tokiems stipriems, kaip jūs“;
- „kaip laikosi jūsų santuoka?“;
- „jūs turite būti stiprūs dėl savo likusių vaikų“.

Nesakykite mirusiojo broliams/seserims:
- „turite būti stiprūs dėl savo tėvų“;
- „neverkite, tai nuliūdins tėvus“;
- „tu dabar esi namų vyras“;
- „koks jausmas būti vyresniąja seserimi?“

Praėjus mėnesiams ar metams po vaiko mirties, niekada nesakykite nieko panašaus:
- „ar nemanai, kad jau laikas „gyventi toliau“?“;
- „laikas palikti viską praeityje“;
- „gyvenimas tęsiasi“;
- „tau nereikėtų daugiau taip jaustis“;
- „ar nemanai, kad reiktų atiduoti vaiko drabužius?“;
- „neverk“;
- „nebūk liūdna/-as“;
- „ar tavęs neveikia blogai visi šie piešiniai?“; 
- „prašau, nekalbėk apie jį/ją, tai tik sužadina visus prisiminimus“;
- „negerai visada sėdėti namie, turėtum išeiti ir prasiblaškyti“.

(Dėkui Linui už komentarą, pamaniau, kad tikslinga jį patalpinti čia:

Taip, reikia dalintis šia informacija. Kartais norėdami gero galime įskaudinti.

O originalūs tekstai yra iš http://www.rugute.lt/gyvenimas-su-liga/seima-ir-draugai-2.html http://www.rugute.lt/gyvenimas-su-liga/mirtis-7.html  )